Šokis – menas, prekė ar komunikacijos priemonė?

Šokis – tai kažkas, ką daugelis mėgsta, ką neretas keikia, o dažnas nesupranta. O aš, kaip, ko gero, ir daugelis kitų šokėjų bei choreografų, pasakysiu, kad šokio nereikia nei mėgti, nei suprasti. Drįsčiau tai vadinti reiškiniu, kurį reikia tiesiog… pajausti. Čia ir sugrįžtame prie klausimo, kas visgi šokis yra – ar tai menas? Gal tai prekė? O gal tai jau galima vadinti ir vienu iš komunikacijos būdų?

Legendinė Nyderlandų šokėja bei modelis Mata Hari yra pasakiusi, kad „šokis – tai poema, o kiekvienas jo judesys – žodis“. Remiantis šia citata bei daugeliu kitų garsių posakių, absoliučiai galima teigti, kad šokis yra menas. Menas kurti, menas jausti, menas matyti, išreikšti žodį bei jausmą judesiu. Ir ne veltui – šiomis dienomis galima išvysti šokio spektaklį ir nacionaliniame teatre. Vieniems tai pramoga, kitiems – laisvalaikio leidimo būdas, tretiems tokio tipo pramogos yra laisvalaikis, skirtas savišvietai. Šokio renginių šiomis dienomis apstu – nuo čempionatų iki performansų mažose erdvėse, nuo jau minėtų spektaklių dideliuose teatruose iki pasirodymų tiesiog gatvėje. Ir visa tai yra menas. Juk ne kiekvienas „skaniai“ ir proporcingai gali pateikti kūrinį – šiuo atveju šokį – bet kurioje erdvėje, įvairiame kontekste ir priversti kūrinio žiūrovą stebėti jį iki pabaigos.

Neabejotinai šokį galima išskirti ir kaip komercijos produktą – kaip kažką, kas yra parduodama, iš ko yra gaunamas pelnas ir galbūt kartais tai nė nepastebima. Turbūt kažkas, kas dabar skaito šį tekstą, galėtų pagalvoti „bet juk ir teatre iš šokio gaunamas pelnas!“ – leiskite jus sustabdyti. Kaip siuvėja, prisiuvusi kišenę prie kelnių, kaip santechnikas, pakeitęs vamzdžius, taip ir šokėjas, atlikęs darbą, nori už tai valgyti duoną. Tačiau dabar ne apie tai.

Minėjau, kad kartais šokio kaip prekės net ir nepastebime. Bet įsivaizduokite didžiausių pop muzikos (ir ne tik!) žvaigždžių dainų vaizdo įrašus be šokio. Muzikinius pasirodymus be šokėjų. Televiziją be judesio. Visa tai galima priskirti komercijai, nors daugelis žodžio „komercija“ ir prisibijo. Nevertėtų – daiktus ir reiškinius kur kas paprasčiau vadinti tikraisiais jų vardais, tiesa?

Vis dėlto, šokį galima, o galbūt net ir primygtinai siūloma, vadinti komunikacija. Aš, asmeniškai, šoku jau ne pirmus, ne antrus, ne penktus ir ne dešimtus metus. Ir kiekviena šokio pamoka, kiekviena asmeninė šokio sesija, kai po darbų užveri salės duris, užrakini jas ir atiduodi save muzikai, yra komunikacija: su savimi, su pasauliu, su mintimis, kurios netelpa galvoje. Net ir paprasta choreografija, kurių apstu internete, kuri, atrodo, neturi užslėptos minties, tai taip pat yra komunikacija. Net ir naudojant linksmą, smagią, trankią dainą, judesiu perteikti galima daug. Pasakyti, išrėkti, perduoti minioms. Neretai galvojama, kad jei šokio pasirodymas yra „su mintimi“, tai būtinai turi priversti ašaroti ir susimąstyti. Anaiptol. Mes, šokėjai, turime šitą „profesinę ligą“ – šokti kai smagu, šokti kai liūdna, šokti kepant blynus ar renkantis jogurtą parduotuvėje.

Šokdamas jau daug metų, o beveik pusę jų ir mokydamas kitus šokti, pastebiu, kaip mokiniai, atėję į šokio studiją, atsineša savo problemas, mintis, išgyvenimus, nuoskaudas. Po pamokos neretai pastebiu ir tai, kaip jų savijauta pasikeitė tas mintis ir jausmus atidavus tarp tų keturių sienų, kurių viena nusieta veidrodžiais. Ir juos aš suprantu. Nes ir aš tiems veidrodžiams papasakoju visas savo paslaptis ir išgyvenimus. Gal ne žodžiais, galbūt ne tekstu. Bet savita komunikacija. Tuo komunikacijos būdu, kurį išmanau geriausiai.

Taigi, vis dėlto, kas tai yra „šokis“? Ar tai meno kūrinys, ar tai prekė, už kurią kažkas pelnisi pinigus, ar tai niša, padedanti komunikuoti, kai žodžiais tai padaryti sunku? O gal vis dėlto tai – menas, už kurį kažkas gauna pinigus pasakodamas istoriją?

Nekvestionuokime. Tiesiog pajauskime. Mėgaukimės ir gerbkime.