Ironija – ar toks tekstų tonas suprantamas skaitytojui? 

Mes visi – puikiai pažįstame ironiją, ne visada ją atpažįstame, bet neišvengiamai, kartais ir negalvodami ją naudojame. Šio kalbėjimo ir rašymo tono įkvėpti rašytojai rašo knygas, žurnalistai – straipsnius, nuomonės formuotojai – įrašus Facebook , Instagram ir kituose socialiniuose tinkluose. Kodėl, atrodytų pilni pykčio ir neapykantos įrašai sulaukia tiek daug dėmesio? Kas lemia mūsų žavėjimąsi šiuo kalbėjimo tipu ir kodėl mes patys rašome tokius tekstus?

Sokratas sakė – „Ironija – tai subjektyvumo apibrėžimas. Ironijoje subjektas yra negatyviai laisvas, tikroviškumo, kuris turėtų pripildyti jį turiniu, nėra, jis laisvas nuo tų saitų, kuriais subjektą susaisto esamas tikroviškumas – bet jis yra negatyviai laisvas ir todėl nepastovus, ir padėtis jo sviri, nes niekas jo nelaiko“. Tad Sokrato žodžius galima interpretuoti, jog ironija – tai laisvo žmogaus, laisvas pasirinkimas kalbėti drąsiai, kalbėti už daugumą ir viską pateikti taip kaip yra, nebandant užglaistyti realybės.

People in LA are deathly afraid of gluten. I swear to god, you could rob a liquor store in this city with a bagel.

— Ryan Reynolds (@VancityReynolds) January 7, 2017

Kaip atpažinti ironiškus tekstus ir kaip suprasti kur perlenkta lazda?

Mes, skaitytojai, dažnai turime savo dievukus, kurių tekstais žavimės, jų laukiame. Yra autorių ir kūrėjų, kurių tekstai retai kada būna paprasti, neironizuoti, o yra tokių, kurie puikiai valdo visus rašymo stilius ir visus juos naudodami, kuria leidinius, kuriuos atpažįstame ir perkame, tikėdamiesi rasti tikrų, neiškraipytų faktų. Vieno tokių leidinių, „Užkalnio“ žurnalo vyriausioji redaktorė Fausta – Marija Leščiauskaitė pateikia savo nuomonę apie kūrėjus, kurie rašo stipriai ironizuodami ir neiškreipdami faktų – „ Nėra gražios ir negražios tiesos – yra realybė. Ir ji yra tokia, kokia yra – tokią ir aprašai. Kad skaitytojai pyksta ant parašytos tiesos ir kaltina autorių – tai gana dažnas reiškinys ir psichologiškai labai lengvai paaiškinamas. Autorius turi susitaikyti ir priimti tokias žaidimo taisykles – nes visi autoriai moka tokią kainą.
Išsisukinėjančių rašytojų nėra. Išsisukinėti ir meluoti, kad viskas aplinkui tik gražu ir faina, gali modeliai, šokėjai, dainininkai, bet ne rašytojai. Taigi, tai nėra lengva ar sunku – tai yra tiesiog būtina, jei rašai kažką daugiau nei rašinėlius mokytojai. Net skaitydami meilės romanus žmonės moka įsižeisti.

„Pozicijos mykiant parodyti neįmanoma. Pabandykite vidury gatvės tyliai šnabždėti žmonėms, kad nešiukšlintų. Jie negirdės. Reikia surikti. Tas pats su rašymu“.

Aiškus kalbėjimas, ryškūs palyginimai, kai reikia – pašiepimas, nebijojimas liesti ir nepatogias temas, yra sąlyga, kad į tave atkreiptų dėmesį.
O ar ironiškas tonas tinkamas – priklauso nuo to, apie ką komunikuoji. Man neteko matyti žmogaus, kuris viską tik pašieptų. Tik kritikuotų. Kai kalba apie teigiamus dalykus, paprastai kalba vienu tonu, kai apie neigiamus – kitu. Ar normalu apie neteisybę kalbėti grubiai? Manau, kad šimtu procentų. Pozicijos mykiant parodyti neįmanoma. Pabandykite vidury gatvės tyliai šnabždėti žmonėms, kad nešiukšlintų. Jie negirdės. Reikia surikti. Tas pats su rašymu“.

Mes – nevienodi, atsirenkame kokią informaciją priimti ir kokią atmesti.

Tačiau mes nesame visi vienodi ir ne visi esame linkę suprasti ironiškai iškreiptus tekstus, dažnai tokie tekstai mums atrodo neigiami ir mes stengiamės tokių tekstų, dažnai ir tam tikrų autorių, neskaityti, nematyti ir į juos nereaguoti. Ironija dažnai susiejama su tokiais faktoriais kaip agresija ir ginčijimasis. Žmonės, kurie yra linkę ginčytis, dažnai yra linkę sugalvoti daugybę argumentų, tad taip pat ir ironiški teiginiai, gali būti pateikti kaip argumentai.
Pvz.: „Šiukšlės pačios neišsineš“ , „ačiū, kad parnešei duonos“. Kiekvienas iš šių sakinių, neša piktą žinutę, tačiau tik pabrėžia tiesą, kurią buvo galima pasakyti kitaip. Pvz.: „Gal gali išnešti šiukšles?“ , „gaila, kad pamiršai nupirkti duonos“.

Įmonės „Hostinger“ komunikacijos specialistas Ignas Dombrauskis apie ironišką komunikaciją socialiniuose tinkluose pasakoja taip – „ Tai nėra nei tinkama nei netinkama (aut. past. ironiška komunikacija) – žiūri pagal tai ar toks komunikacijos tonas padės pasiekti to ko reikia pagal auditoriją. Tokių įrašų neskaitau, nes jie mano sraute neatsiduria. Esu sekęs keletą rašytojų – labai greit atsibodo ir ne mano skonio komunikacija“.

View this post on Instagram

Prezidentas yra renkamas būtent tokiems atvejams. Lyderis. Tautos kompasas ir nuotaikos barometras. Žmogus, į kurį gręžiasi šimtai tūkstančių. Prezidentas šiandien galėjo susitikti su atsakingais asmenimis. Galėjo aplankyti ir padrąsinti medikus. Galėjo kaip savanoris atsisėsti prie karštosios telefono linijos. Galėjo kreiptis į tautą tiesiogiai iš savo namų akcentuodamas karantino būtinybę ir papasakodamas, kaip ir ką planuoja daryti kitą savaitę. Galėjo padaryti klausimų-atsakymų sesiją. Galėjo padrąsinti, įkvėpti ir palaikyti kiekvieną Lietuvos pilietį. Galėjo būti lyderis. Aukštas ir Gražus Prezidentas pasirinko dingti.

A post shared by Andrius Tapinas (@andriustapinas) on Mar 15, 2020 at 8:05am PDT

Tad kodėl naudojame ironiją, kai galėtume viską pasakyti paprastai ir kodėl tokie įrašai tampa labai populiarūs?

Ironiški sakiniai paskatina žinutės gavėją elgtis taip, kaip pridera ir kitą kartą pasitaisyti. Žmonės dažniau atsimena tai, kas buvo pasakyta piktai, nei tai kas buvo pasakyta švelniai. Tad taip atkreipiame dėmesį į save ir į savo siunčiamą žinutę. Taip pat tokiu būdų pasiekiame auditoriją, kurią pasiekti siekiame. Tam tikra prasme tai bus bendraminčiai, patys puikiai suprantantys kas bandoma pasakyti, taip pat tie, kurie į pasaulį žiūri per rožinius akinius ir supranta informaciją taip, kaip ji pateikiama. Tad ironija – kelias į neišvalytą, nepadailintą tiesą, būdas pateikti informaciją, kuri yra  tikra.

Šaltiniai:
https://www.natcom.com
https://www.aplinkeliai.lt
https://www.instagram.com
https://twitter.com