KARIO PRIESAIKA, KOMUNIKACIJA KITAIP

Kario priesaika – tai pasižadėjimas sau, valstybei, jos laisvei ir nepriklausomybei. Karys duodamas priesaiką pažada būti doras ir garbingas Lietuvos karys, pažada saugoti visas jam patikėtas paslaptis bei be jokių išlygų ginti Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Kariui tai svarbiausia ir vertingiausia priesaika iš visų, nes jos kaina gyvenime yra didžiausia.

Šiomis dienomis karys gali duoti priesaiką daug paprasčiau nei prieš dešimtmečius. Apsupti artimųjų, draugų ir šeimos narių kariai su dideliu pasitikėjimu gali prisiekti savo valstybei, tačiau su šia priesaika ateina ir didelė atsakomybė bei įsipareigojimai savo šaliai. Kiekvienas į kariuomenę atėjęs jaunuolis turi suprasti kur ir kokiu tikslu čia atėjo. Nors kai kuriems tenka eiti tarnauti ne savo noru, bet palaipsniui, vedami vidinės kario motyvacijos, sveikos konkurencijos azarto ir tėvynės balso jie pradeda jausti stiprėjantį patriotizmo jausmą, kuris išugdo stiprų, savo šalį gerbiantį ir mylintį karį.

Algirdo batalionas – tai vienas geriausiai paruoštų ir moderniausiai sukomplektuotų Lietuvos kariuomenės dalinių. Šį dalinį kiekvienais metais pasiekia nemaža dalis Nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos karių, kurie po trijų savaičių tarnybos prisiekia Lietuvai. Atrodo, trys savaitės būtų būtų labai trumpas laiko tarpas, per kurį eilinio aštuoniolikmečio gyvenime negali įvykti esminių pokyčių. Tačiau ne kariuomenėje. Čia trys savaitės iki priesaikos yra esminio lūžio ir adaptacijos laikotarpis. Per jį jaunasis šauktinis įpranta prie kariško režimo, pasikeičia laiko ir tvarkos suvokimas. Per tą trumpą laiką žmogus antrą kartą gyvenime mokosi vaikščioti. Kariai mokosi žygiuoti, rikiuotės. Ne veltui yra sakoma: „Teatras prasideda rūbinės, o kariuomenė nuo rikiuotės ir uniformos.“ Tvarkinga uniforma ir kariška laikysena iškart atskiria jaunuolį nuo jo civilinės, dažnai nerūpestingos ir lengvabūdiškos praeities. Tėvai, atvykę į priesaiką ir pastebėję pasikeitusią savo atžalą, dažnai stebisi, per savo rūpesčius ir buitį nepajutę tų prabėgusių trijų esminių jaunam kariui savaičių. Tačiau tik ne karys… Iš pradžių viskas vyksta labai sunkiai ir nežmoniškai lėtai, būna daug nesusipratimų, pakelto vadų balso, klaidų ir baimių, o po to laikas pradeda „sprogti“, jo netgi trūksta, norint spėti įvydyti visas užduotis ir prievoles. Vienas pratybas keičia kitos. Ne veltui po tokios kariškos gyvenimo mokyklos į civilinį gyvenimą sugrįžę jauni žmonės jaučiasi kaip žuvis ant kranto. Dūstantys nuo neveiklumo ir atitrūkę, nuo to, kas devynis mėnesius buvo neatsiejama jo dalis: uniforma, ginklas, bendražygiai. Dažnai ne vienas po to grįžta į kariuomenę, kas į Savanorių pajėgas, kas į profesinę tarnybą, jeigu pavyksta – į tą patį Algirdo batalioną, kur jo kario gyvenimas ir buvo prasidėjęs.

Algirdo bataliono istorija ypač spalvinga, šįmet batalionas eina 31-uosius savo įkūrimo metus, o jau 6 metai kaip jame gražinta Nuolatinė privalomoji karo tarnyba. Su kiekvienas metais seka ir tradicijos, viena jų – jaunųjų Vilkų (Nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos kariai) priesaikos metu į orą paleidžiamos trys salvės: LDK laikų riterio – už Lietuvos valstybę ir jos žmones, tarpukario Lietuvos kariuomenės kario – už Lietuvos kariuomenę ir šių dienų kario salvė už Algirdo bataliono karius bei jų artimuosius. Kaip gi be jų. Kariui labai svarbu, kad namie jo laukia, kad jo tarnybą supranta ir vertina.

Mūsų kaip visuomenės informavimo specialistų pareiga, užtikrinti jog visuomenė pasiektų tinkamą žinutę apie jaunųjų Vilkų atliekamą tarnybą. Vienintelė problema vis dar išliekantis visuomenės nepasitikėjimas šauktinių kariuomene. Kad šią problemą panaikinti turime parodyti žmonėms jog tėvynę ginti ir ją saugoti yra svarbi mūsų gyvenimo dalis ir kad mūsų protėviams teko lieti daug kraujo už tai, ką turime dabar. Kaip didingai atrodė mūsų protėviai su šarvais ir kalavijais, o gi lygiai taip pat kaip dabar atrodo  mechanizuota Vilkų kuopa su ginklais ir ekipuote – grėsmingai. Žmogus per šimtus metų sudėtinguose Lietuvos istorijos verpetuose nepasikeitė, svarbiausia, kad ir sovietinės okupacijos metu buvo išsaugota lietuvio valia priešintis, valia kovoti, valia nepasiduoti. To ir dabar karinės tarnybos metu yra mokomi jaunieji Vilkai.