Religija – raktas į prasmingą komunikaciją

Religija beldžiasi į žmonių širdis. Ar girdi? Sunkiausiais laikais žmonės atsisuka į religiją. Ši pandemija nėra išimtis. Mums lietuviams artimiausia religija yra krikščionybė, nors kaip tauta, aštriu kalaviju bei pralietu krauju, kadaise gynėme pagonybę. Reikėjo laiko pribręsti mūsų tautai, priimant Dievo žodį. O kaip istoriškai formavosi krikščionybė?

,,Krikščionybė pradėjo klostytis 1 a. Palestinoje iš Jėzaus Nazariečio skelbtos Gerosios Naujienos apie išganymą ir sekant Jo gailestingumo darbais. Jis sutelkė grupę mokinių, vadinamų apaštalais, kurie po Jo mirties ir prisikėlimo tęsė žemėje Jo pradėtus darbus ir užduotis.“ Justas Jasėnas – katalikų kunigas. 

Gerbiamas katalikų dvasininkas Ričardas Doveika sutiko mums atskleisti, bažnyčios vykdomą komunikaciją, skleidžiant tikėjimo žodį. Iki pandemijos parapijiečiai rinkosi į mišias, susiburdami bažnyčioje. Pandemijos metu atsirado nauja alternatyva. Mišios bei parapijiečių bendruomenės susitikimai, nuo šiol vyksta ir virtualioje platformoje. Buvo sulaukta daug teigiamų atsiliepimų apie šiuolaikišką iniciatyvą, kai žmonės lieka neužmiršti bei apsaugoti nuo plintančio viruso. Taip pat, buvo galimybė skambinti į parapiją ir pasipasakoti kunigui telefonu.

Su gerbiamu Ričardu Doveika, prisiminėme Marijos radijo programų direktorių, kunigą Saulių Bužauską. Lietuvoje Marijos radijas transliacijas pradėjo 2004 m. rugpjūčio 30 d. Kaune. Po mėnesio buvo įjungti siųstuvai Klaipėdoje ir Šiauliuose. 2005 m. birželio 29 d. programa pradėta transliuoti Vilniaus mieste ir apylinkėje. Šiuo metu Lietuvos Marijos radijas turi net 26 dažnius. Susisiekus su Sauliumi Bužausku, išgirdome, jog radijas ne tik, kad nepraranda populiarumo, o su laiku auga ir tampa labiau klausomas jaunimo. Visa radijo veikla yra vykdoma iš idėjos. Pajamos atkeliauja iš klausytojų paramos. Kaip sako pats programų direktorius S. Bužauskas: – „Mes kreipiamės į klausytoją iš savo širdies, o širdys kurios yra sujungtos bendros idėjos, yra prasmingiau už visas finansines paskatas“. Pandemijos metu, radijo klausytojai, buvo linkę dalintis savo istorijomis, išgyvenimais bei morališkai palaikė vienas kitą. Susidūrus su didžiausia krize nuo antrojo pasaulinio karo, mes vėl atsigręžėme, ne tik į tikėjimą, bet ir vienas į kitą. Buvome įpratę skubėti, nevertinti, lėkti, pamiršti kas yra tikra. Vartotojų visuomenė pasinerė į pramogas, spindesį, kiekybę, bet užmiršo žmogiškąsias vertybes. Liūdna, jog dažniausiai susimąstome, tik susidūrę su negandomis. Daugelis iš mūsų pasiryžta nueiti į bažnyčią paprašyti, atsiprašyti, bet retas padėkoti.

Grįžus prie pokalbio su Ričardu Doveika, jis tarė: – “ Dabar, būtent dėl to reikalingas tikėjimas, vienijantis, atgal surenkantis žmones. Balsas, žodis, pavyzdys, liudijimas. Tol, kol mes neatsiklaupsime vienas prieš kitą, kol neatsiprašysime vienas kito, ką mes padarėme per šiuos dvejus metus, nebus galimybių išmokti visų šitų pamokų, kurias mes turėtume išmokti. Mes turime ypatingai susigrąžinti vienas kitą atgal”.

Pasakyti žodžiai: „Mes turime ypatingai susigrąžinti vienas kitą atgal“, kaip niekada mano galvoje nuskambėjo prasmingai. Mano tėtis, pralaimėjo dvikovą prieš klastingą virusą. Aš nuosirdžiai norėčiau tėtį susigrąžinti atgal, pasakyti visus žodžius, kurių nespėjau… Nueiti kartu į „Liverpulio“ komandos futbolo rungtynes, atsisukti į tėtį, matyti jo šypseną, kai jo mylima komanda pelno įvartį. Žodžiai skirti pagerbti mylimus žmones: – „Gyvenimo kelyje mes esame tik laikini svečiai, tačiau artimųjų širdyse mes išliksim amžinai“. Šie mano žodžiai suteikia tikėjimo, jog turėsiu progą, mintimis bendrauti su jau iškeliavusiais artimaisiais. Vieną sekmadienio rytą pasižadu sau, jog nuvyksiu iki bažnyčios, ne tam, jog paliūdėčiau kartu su senuoliu sėdinčiu salės pakraštyje. Nuvyksiu tam, jog padėkočiau už čia ir dabar, už tai, jog tiesiog esu.