Žmogaus emocijos išreikštos judesiais – ar tai įmanoma? Šių dienų žmogus mokomas nelaikyti savo emocijų, minčių bei nuomonių savyje, o kaip tik jas skleisti ir komunikuoti aplinkiniams. Tačiau žmonių skirtumai kartais jiems trukdo viską papasakoti žodžiais. Šiuolaikinėje visuomenėje meno bei komunikacijos pasaulyje populiarėja dialogas tarp scenos ir žiūrovo – tai šokio kalba. Jis suteikia kūnui ir emocijai galimybę papasakoti savo istoriją jautriu būdu, kurį supras ne kiekvienas.

„Scenoje turiu galimybę pabėgti nuo išorinio pasaulio problemų. Ten susitinku tik su savimi ir savo mintimis, o kartu su komanda žiūrovui bandome perduoti emociją, kuri matoma pirštų galiukuose, šuoliukuose, veido mimikose.“ – teigia gatvės šokių šokėja Saulė Mačiulytė, kuri su scena draugauja jau 16 metų.

Šokio kalba egzistuoja žmogaus gyvenime nuo pirmųjų žingsnių. Visais laikais emocijos būdavo išreikštos šokiu, tai galima pastebėti šventėse, apeigose, gimtadieniuose ar vakarėliuose. Žmogus iš prigimties linkęs šokti varge ir džiaugsme, strese ir baimėje. Tai natūralus procesas, kuris mums padeda komunikuoti savo jausmus ne tik kitiems, bet ir pačiam sau.

Choreografė ir šokėja Rusnė Kamarauskaitė prisipažįsta – „Žinoma, kad jausmas yra pagrindas iš ko gimsta šokis. Emocija yra pirmas žingsnis, kurį sugalvoju, kurdama choreografijas. Mintis, kurią noriu perteikti judesiu žiūrovui yra pati svarbiausia, o kaip jau ją supras pats žiūrovas palieku likimui.“

Dialogas tarp šokėjo ir žiūrovo

„Lipdama ant scenos esu pasiruošusi kalbėtis ir taip parodyti savo vidų. Manau, tai ir yra įdomiausia – tai lyg dialogas, bet jame nėra nei žodžių nei sakinių. Matau žiūrovų akis ar veido išraiškas, taip pat girdžiu aplodismentus, tai lyg jų atsakas į mano šokio pasakojimą.“ – neslepia šokėja S. Mačiulytė.

Šokėjams, kurie gyvena šiuo sportu natūralu viename šokyje išreikšti džiaugsmą, kitame liūdesį, nors galbūt tą dieną jie taip nesijaučia. Tai talentas įsijausti į kito vaidmenį, galimybė pademonstruoti kito žmogaus jauseną, kuri yra be galo svarbi mūsų tobulėjimui ir savęs ieškojimui.

Tačiau net ir profesionaliai nešokusiam žmogui šokio kalba yra artima. Paliko vaikinas – keliauji su draugėm į klubą pašokti, išleisti visą pyktį ir liūdesį. Močiutės jubiliejus – šokiai prie laužo iki ryto. Mokyklos kalėdinė šventė – šokių sūkurys mokytojos kabinete su kalėdinėmis dainomis ir raudonomis nykštukų kepurėm. Tai mūsų komunikacija su kūnu ir jame prabundančiomis emocijomis.

„Šoku ne tik scenoje. Šoku, kuomet gaunu gerą pažymį iš atsiskaitymo. Šoku, kada pavyksta gauti bilietus į mėgstamiausio atlikėjo koncertą. Šoku ir tame koncerte. Tai natūralios emocijos, kurių man nereikia sukurti, pavaizduoti žiūrovui, tai mano kūno komunikacija su išoriniu pasauliu“ – dalinasi choreografė Rusnė.

Galima drąsiai teigti, kad ši meno šaka tampa komunikacijos įrankis, kuriuo naudotis gali visi. Tai mūsų ateitis, kuri sparčiai keičiasi – nuomonių ir negatyvo daugėja, pagarba kitam asmeniui mažėja, menas eigoje tampa nesuprastas. Ypač technologijų pasaulyje, kuomet viskas tampa suskaitmeninta ir netikra. Emocijos šiame etape pasimeta ir po truputi tampa užgniaužtos, neišgirstos. Todėl svarbu tobulinti savo šokį, savo judėjimą, kad galėtume komunikuoti be žodžių, tik judesiais ir būti suprasti. Ir tai nebūtinai reiškia treniruotis ir šokti treniruočių salėje, pasirodyti scenoje ar tapti profesionaliu šokėju. Tai reiškia šokti gyvenimą – liūdesį, džiaugsmą, nerimą, nuovargį, pasididžiavimą savo pasiekimais.

„Kartais bijome būti nesuprasti ar neišgirsti, todėl žodžiai mus įstato į rėmus, be galimybės ištrūkti.“ – S. Mačiulytė