Viešoje erdvėje dažniausiai „spindi“ kalinių istorijos, pabėgimai ar skandalai. Tačiau retai kas klausia – kaip jaučiasi tie, kurie čia dirba kasdien? Kaip bendrauja žmonės, kurių darbas – prižiūrėti, bet kartu ir išgirsti? Apie tai kalbamės su Pravieniškių antrojo kalėjimo jaunesniąja specialiste Nijole Stasioniene, šioje sistemoje dirbančia jau beveik du dešimtmečius.
„Buvo nejauku, baisu, – prisimena Nijolė. – Galvojau, ar susitvarkysiu… daug nuteistųjų, jų pikti veidai, pašaipos. Tada supratau – čia negalima rodyti baimės.“ Taip savo pirmąją dieną darbe prisimina Nijolė. Darbas kalėjime, pasak jos, – ne tik fizinio saugumo užtikrinimas, bet ir nuolatinė emocinė kova, pastovi komunikacija su kaliniais. Ji atsako už tai, kad nuteistieji laikytųsi nustatytos tvarkos: laiku eitų valgyti, į pasivaikščiojimą, į darbą, jos pareiga juos lydėti visur. Komunikacija čia neišvengiama. Tačiau tikrieji iššūkiai, kaip pati sako, prasideda ne nuo taisyklių, o nuo žmonių emocijų ir komunikavimo su tavimi.
Kalėjimo kasdienybėje emocinė įtampa – nuolatinė. Nijolė prisimena naktį, kai turėjo susidurti su psichikos sutrikimų turinčiu nuteistuoju, kuris visą naktį niokojo kamerą, rėkė ir kėlė įtampą. Bandymas kalbėtis, prašyti, kad nurimtų nepadėjo. „Raminantys neveikė, o jis vis tiek kėlė triukšmą. Galiausiai teko kviestis kolegas, nuteistąjį pririšo diržais prie lovos, kad nekeltų grėsmės nei sau, nei kitiems“, – dalijasi ji. Tokios situacijos, anot pašnekovės, reikalauja akimirksniu priimti sprendimus. „Strategijos neturiu, kalbėjimasis nepadeda. Kiekviena situacija – kitokia. Reaguoji čia ir dabar“, – sako Nijolė.
„Yra kalinių, kurie nori bendrauti, paklausti kaip sekasi ar pasikalbėti apie orą, bet yra ir tokių, su kuriais bendrauti reikia atsargiai. Noriu paminėti, kad kaliniai moka manipuliuoti, per tiek darbo metų išmokau, kad kaliniai ne tik nori pasikalbėti, bet ir gali, bando tave palaužti, gauti informacijos. Labai svarbu kontroliuoti, ką sakai kaliniui, nes niekada nežinai, ką jis su ta informacija gali padaryti, kartais geriau ir patylėti.“ – savo įžvalgomis dalinasi jaunesnioji specialistė.
Ne mažą krūvį kelia ir vidinė komunikacija tarp darbuotojų. „Yra pareigūnų, kurie pataikauja kaliniams – leidžia daugiau, nemato pažeidimų mainais į ramybę. Tada dirbti tampa sunku: jei laikaisi taisyklių, tampi bloguoju. Kaliniai tave keikia, tyčiojasi, niokoja kameras, laukia to, kuris viską leidžia, tokiu metu susikalbėti tampa neįmanoma, komunikuoji tik pati su savimi.“ Dar sudėtingiau, kai konfliktai kyla tarp pačių kolegų. „Būna atvejų, kad kolegos kenkia dėl paaukštinimo. Gali net įmesti draudžiamų daiktų į tavo kuprinę – įrodyti to beveik neįmanoma. Tad kartais reikia saugotis ne tik kalinių, bet ir savų“, – sako Nijolė. Tokios istorijos įrodo, kad kalėjime komunikacija su nuteistaisiais nėra vienintelis iššūkis, tai ir nuolatinis pasitikėjimo išbandymas tarp darbuotojų, kur tyla dažnai tampa vienintele apsauga.
Nors Nijolė sako, kad nepavyksta darbo emocijų palikti už vartų, ji pripažįsta, kad šis darbas išmokė ją kantrybės ir atidumo. „Grįžus iš darbo jaučiuosi pavargus, pikta, išsilieju ant artimųjų… Atrodo, tiek metų dirbu, bet vis dar sukrečia naujos situacijos“, – sako ji. Paklausta, ar rekomenduotų tokį darbą jaunam žmogui, atsako atvirai: „Tikrai ne. Reikia būti labai stipriam emociškai. Atlyginimas nedidelis, o spaudimas – milžiniškas. Realios situacijos įrodo, kad kaliniai turi daugiau teisių nei mes, valstybės tarnautojai.“ Nijolės patirtis parodo komunikacijos prasmę uždaroje sistemoje – čia svarbu ne žodžiai, o gebėjimas išlikti ramiam, išgirsti, nepasiduoti provokacijoms. Tai komunikacija, kur žmogiškumas – stipriausia savybė. Tokie įgūdžiai kaip empatija, atsparumas, gebėjimas reaguoti ekstremaliose situacijose – reikalingi ne tik kalėjimuose, bet ir kiekvienoje organizacijoje, kur komunikacija gali tapti išbandymu.
Dirbtinis intelektas naudotas skyrybos tikrinimui, vizualų kūrimui ir idėjų generavimui.
