Tėvų bendravimas su mokytoju turi didelę reikšmę vaiko pažangai ir pasiekimams. Šiomis dienomis tėvų požiūris į mokytojus pasikeitęs – pagarbą mokytojo pastaboms pakeitė nepagrįsti reikalavimai. Tokius reikalavimus mokytojui dažniausiai kelia tėvai, kurie patys savo vaiko ugdymo procese dalyvauja pasyviai. Aktyvus tėvų įsitraukimas į vaiko ugdymo procesą suteikia galimybę vaikui mokytis lengviau ir efektyviau.
Priešmokyklinio ugdymo mokytoja metodininkė Aušra Maleševičienė teigia, kad komunikacija tarp mokytojų ir vaiko tėvų yra būtina visais klausimais – tiek dėl bendrų susitarimų, tiek dėl elgesio ypatumų, tiek ugdymo.
„Jei tėvai komunikuoja su mokytojais, atsižvelgia į pastebėjimus, užsiima su vaiku, atliepdami mokytojo signalus, ugdymosi rezultatai yra žymiai geresni ir vaikas lengviau susidomi įvairia veikla, leidžiančia tobulinti įgūdžius įvairiose srityse. Vaikas auga motyvuotas, pasitiki mokytojais, patiria daugiau džiaugsmo, ugdymasis jam tampa įdomus užsiėmimas“, – sako ji.
Komunikacijos iššūkiai
Bendrauti su mokytojais nusiteikusi tik maža tėvų dalis. Dauguma tėvų nesupranta, kad tėvų įsitraukimo lygis tiesiogiai atspindi vaiko ugdymosi rezultatus. A.Maleševičienė pasakoja, kad į raštu pateiktą informaciją tėvai reaguoja vangiai, o komunikuojant gyvai galima tikėtis aiškesnės reakcijos tik iš pusės tėvų.
„Kita pusė pasidalintų dar pusiau – viena dalis komunikuoja lengvai, aiškiai, su jais paprasta sutarti bet kokiu klausimu, likusioji dalis gali ignoruoti, „leisti pro ausis“, arba būti nusiteikę priešiškai“, – teigia A.Maleševičienė.
Mokytoja pasakoja, kad bendravimas su vaikų tėvais vyksta ne tik gyvai, bet ir „Facebook“ grupėje. Tačiau tėvai neskuba teikti atgalinio ryšio, linkę ignoruoti pranešimus, teisinasi nepastebėję. Kita susisiekimo priemonė – grupės telefonas. Bet geriausiu komunikacijos būdu A.Maleševičienė laiko gyvą bendravimą.
„Efektyviausias visada – gyvas bendravimas, pokalbiai. Tačiau dažnai nutinka taip, kad mokytojas kalba, o tėvai lyg ir išklauso, bet neišgirsta. Neteisinga būtų teigti, kad taip yra visada, bet pasitaiko dažnai. Jei tėvai turi atsakingą požiūrį į grupės Facebook grupę, yra linkę reaguoti ir teikti atgalinį ryšį, tai irgi gali būti puikia bendravimo priemone“, – sako ji.
Problemų ignoravimas gali turėti reikšmingų pasekmių vaikui. Mokytoja dalijasi apie mergaitės atvejį, kurios elgsena mokytojus ir spec. pedagogą vertė sunerimti, įvairios situacijos rodė, kad vaikui galimai reikalinga speciali pagalba, tačiau kiekvienas pokalbis su tėvais vesdavo į aklavietę.
„Komunikacija vyko kultūringai, mama lyg ir girdėjo, tačiau viską pakreipdavo visiškai kita linkme, kreipdama dėmesį į neesminius vaiko negalavimus, kaip sloga, ar panašiai“, – pasakoja ji.
Mergaitės tėvai ketverius metus ignoravo mokytojos pastebėjimus ir vengė vizito į pedagoginės pagalbos tarnybą, taigi mergaitei teko į pirmą klasę išeiti su neišspręstomis problemomis.
Tėvų įsitraukimas – efektyvus vaiko problemų sprendimas
Bendradarbiavimas su mokytojais ir pasitikėjimas jų kompetencija leidžia pasiekti puikių rezultatų. Vieningos ugdymo aplinkos užtikrinimas, kai ne tik mokytoja, bet ir tėvai siekia padėti vaikui, leidžia lengviau suprasti individualius vaiko poreikius ir sukuria nuoseklumą tiek ugdymo įstaigoje, tiek namuose.
A.Maleševičienė pasakoja, kaip tėvų iniciatyva padėjo vaikui sėkmingai ir greitai pasiekti tikslo. Mokytojos grupę lankiusi mergaitė iš Ukrainos kalbėjo rusiškai, tėtis šiek tiek suprato lietuvių kalbą, o mama lietuviškai suprato sunkiai. Tačiau, praėjus keliems ugdymo mėnesiams, mama pasidomėjo ar įmanoma planuoti mergaitę vesti į lietuvišką mokyklą. Sudarytas bendras mokytojos ir tėvų planas suteikė gerų rezultatų.
„Mamos pasitikėjimas mokytojais atvėrė galimybę taikyti mūsų grupėje metodikas ir strategijas, padedančias mergaitei įvaldyti lietuvių kalbą. Praėjus dviems savaitėms mergaitė pažinojo visą lietuvių kalbos abėcėlę, pradėjo jungti raides ir skaityti. Baigiantis mokslo metams ji puikiai kalbėjo lietuviškai, skaitė ir gražiausiai deklamavo eilėraščius per išleistuvių šventę“, – džiaugiasi pedagogė.
Mokytoja pateikia ir kitą sėkmingą pavyzdį. Grupėje berniukas pasižymėjo probleminiu elgesiu. Su berniuko tėvais sutarus, kad nuolat, pasiimant vaiką iš darželio, pasidomės jo dienos įvykiais, vaiko elgesys ėmė gerėti ir situacija pasitaisė teigiamai. Vaikas visada žinojo, kad mokytojai ir tėvai komunikuoja, laikosi bendros strategijos, pasitiki vieni kitais, tad jam neliko galimybių manipuliuoti, teko išmokti laikytis susitarimų ir koreguoti savo elgesį.
Požiūris į mokytoją kaip savo srities specialistą
Nors mokytojo profesiją pastaruoju metu bandoma įvardinti, kaip prestižinę, tai nūdienos realybėje skamba sarkastiškai. Mokytojas vis dažniau priverčiamas jaustis patarnautoju, stebimu tarsi pro padidinamą stiklą. Įsivyrauja išankstinė neigiama nuostata, kai netikima mokytoju, demonstruojamas išankstinis nepagrįstas nepasitikėjimas.
„Tėvai atveda savo vaikus į ugdymo įstaigą ir dažnai nieko nelaukę ima vertinti, pamokslauti, nesibodėdami šalia esančių ir viską girdinčių vaikų, pamiršdami, kad mokytojas – atitinkamą išsilavinimą turintis, nuolat besitobulinantis specialistas, dažnai kasdien daugiau laiko praleidžiantis su vaikais, nei patys tėvai”, – dalijasi A.Maleševičienė.
Ugdymo srityje dirbanti dešimt metų, pedagogė stebisi, kad per tokį nedidelį laiko tarpą, požiūris į mokytoją kardinaliai pakitęs.
„Jei pradėjus dirbti buvo jaučiama pagarba mokytojo pozicijai, tai šiuo metu nuoširdžios pagarbos likę minimaliai – tik vienetai išreiškia tikrą pasitikėjimą ir domėjimąsi mokytojo darbu. Geriausiu atveju – šaltas, tylus, mandagus santykis”, – pasakoja ji.
Pasitikėjimas mokytoju, įtrauktis, komunikavcija ir bendradarbiavimas yra pagrindas vaiko lavinimui ir ugdymui. Šie aspektai vaikui leidžiančia tobulinti įgūdžius įvairiose srityse. Vaikas auga motyvuotas, pasitiki mokytojais, patiria daugiau džiaugsmo, ugdymasis jam tampa įdomus užsiėmimas.
