Ar kada pagalvojote, kokia įdomi ir įvairi gali būti komunikacija? Juk komunikavimas nėra tiesiog pokalbis, tai ne tik informacijos perdavimas ar socialiniuose tinkluose patalpintas pranešimas. Komunikacija gali būti be žodžių, dialogo, ji gali slypėti spalvose, mažose detalėse, rūpestyje ir sąmoningume. Kartais jautriausias ir geriausias pokalbis vyksta be žodžių, tarp gamtos ir žmogaus, tarp menininko ir jo sukurto kūrinio. Kartais paprastas piešinys gali pasakyti daugiau nei žodžiai, skatinti susimąstyti, sustoti ir pasigrožėti gamta, skleisti žinutę kviečiančią pajausti ryšį tarp žmogaus, gyvūno ir meno. 

DI sukurtas chimeros atvaizdas

Menas – komunikacinis tiltas jungiantis žmoniją su gyvūnija

Tokia „komunikacija kitaip“ šiandien taikoma Lietuvos zoologijos sode, kur menas tampa tarpininku tarp žmogaus ir gyvūno. Edukacinės programos metu lankytojai patys tampa kūrėjais, nes iš trijų skirtingų gyvūnų reikia sukurti vieną gyvūną – chimerą.

Ši veikla tampa ne tik kūrybiniu, bet ir komunikaciniu procesu: ji leidžia pajusti ryšį su gyvūnais, gamta ir pačiu savimi. Kaip teigia kultūros istorikė ir edukacinių programų koordinatorė Digna Čaplikaitė: „Edukacijos tampa tarsi tiltas tarp žmogaus ir gyvūno pasaulių. Svarbiausia, kad žmogų gamta sudomintų, paskatintų pažinti gyvūnus ir pajausti nuo senovės mus vienijantį ryšį“.

Gyvūnai nuo urvų iki šių dienų

„Mes kalbame apie gyvūnus mene, nes žmonės nuo seniausių laikų juos fiksavo – nuo urvų piešinių bei viduramžių rankraščių iki dabar. Seniau gyvūnai buvo religijos, mitologijos dalis, o šiandien menininkai dažnai kalba apie jų saugojimą, išlikimo grėsmes. Dabar menas neša žinią apie gyvūnų svarbą ir jų pažeidžiamumą“, – apie meno ypatingą funkciją pasakoja Digna. 

Kalbėdama apie emocinę pusę, Čaplikaitė pabrėžia, kad menas gali skatinti empatiją. „Jei nupieši brakonieriavimo sceną ar gyvūną, įsipainiojusį tarp šiukšlių, tai veikia emociškai – žmogus susimąsto, pajunta atsakomybę dėl savo daromų veiksmų“.

Tyli bet stipri komunikacijos forma

Tokia komunikacija per vaizdinius, pasak Čaplikaitės, yra paveikesnė už žodžius. Šioje edukacijoje gyvūnai nėra tik objektai – jie tampa komunikacijos dalyviais. Meno priemonės leidžia žmogui pažinti savo santykį su gamta, perteikti jį spalvomis, simboliais ir formomis.

„Kai žmogus pats kuria, piešia, įsivaizduoja gyvūną, jis pradeda jausti ryšį, kuris paskatina rūpestį gyvūnais. Tai ne informacijos perdavimas, o jautrumo ugdymas“, – sako ji.

Menas tampa tarsi žodžiai tyloje

Šios edukacijos atsiradimą paskatino edukacinių programų koordinatore dirbanti dailės terapeutė Rasa Kirkaitė. Ji atvirauja, kad menas yra viena iš jautriausių komunikacijos formų. „Zoologijos sode labai svarbu sujungti meną, komunikaciją ir gamtosauginį sąmoningumą. Jei nori perduoti žinutę apie išsaugojimą, be vaizdinių neišsiversi – jie sukelia emociją, skatina mąstyti“. 

Menas prisideda prie emocinės komunikacijos raštingumo ugdymo. Jis skatina ne tik pažinti gyvūnus, bet ir geriau suprasti save, išreikšti tai ko neišeina pasakyti. „Menas čia tampa universalia kalba. Kai piešinyje išreiški emociją, ją supranta kitas žmogus, nors žodžiai ir neskamba. Tai – tyli, tačiau labai stipri komunikacija, – teigia R. Kirkaitė. 

Dailės terapija prakalbina vidinį balsą

Dailės terapeutės Rasos teigimu dailės terapija ypač veiksminga žmonėms, kuriems sunku kalbėti, nelengva atvirauti, išsakyti savo mintis. „Piešinys, lipdinys ar kitas meno kūrinys tampa tarpininku komunikacijoje. Tai suteikia saugumo jausmą, padeda perlaužti vidinius barjerus.“ 

„Kai kuriant pasitelkus gyvūno simbolį, atsiskleidžia žmogaus vidinis pasaulis. Net spygliuotas padarėlis gali pasakyti daugiau, nei pats kūrėjas sąmoningai ketino“, – priduria Kirkaitė.

Programos kūrėjos teigia, kad tokia terapija gali būti naudinga ir žmonėms, patiriantiems emocinį išsekimą ar nerimą, nes ji suteikia erdvę atsipalaiduoti, pabūti su savimi. „Kai kurie žmonės ne visada randa tinkamus žodžius. Bet per spalvas, per piešiamas linijas jie pradeda kalbėti. Tai padeda tiek vaikams, tiek suaugusiesiems“, – sako dailės terapeutė.

Kai nerandame tinkamų žodžių

Pasak edukatorių, dailės užsiėmimuose nereikalingas piešimo gebėjimas. Svarbiausia – jausmas ir patyrimas. 

„Kūryba tampa savotiška kalba, kai žmogus gali išreikšti tai, ko nepasakytų žodžiais ir nesvarbu ar menas lengvai suprantamas ar ne, prasmė vistiek bus matoma“, – teigia meno istorikė Čaplikaitė. 

Edukacijos metu dalyviai ištraukia tris atsitiktinius gyvūnus ir sujungia jų bruožus kurdami naują būtybę. Tai tarsi žaidimas, tačiau kartu ir jautrus susimąstymas apie gamtą, jos įvairovę bei trapumą.

„Dirbtuvėlėse dalyviai sujungia gyvūnų kūno dalis – sparnus, žvynus, kailį – ir pamato, kaip net gamtoje egzistuoja panašūs į chimeras gyvūnai tokie, kaip ančiasnapis, šikšnosparnis ar driežai, primenantys lapus“, – teigia Čaplikaitė.

Meno tylioji galia 

Tiek Rasa, tiek Digna tiki, kad ši „komunikacija kitaip“ kalba garsiau už žodžius. „Per meną kalbame ne faktais, o emocijomis – jos pasiekia žmones giliau nei bet kuris plakatas ar pranešimas“, – vienbalsiai teigia edukologės.

Tai daugiau nei informacija

Tai nėra paprastas informacijos perdavimas, faktų išsakymas apie gyvūnų vaizdavimo mene istoriją, jų simboliką, tai jausmo sužadinimas skatinantis emocinį jautrumą gamtosaugos temoje. Tai skatinimas pamatyti kokia nuostabi gali būti gamta, kiek slypi stebuklų tiesiai priešais mūsų akis. „Tikiuosi, kad po edukacijos žmonės labiau pastebės detales – koks įdomus medžio lapas ar skruzdėlė – ir norės apie tai kalbėtis, dalintis. Galbūt tai paskatins labiau mylėti gamtą,“ – viliasi Rasa Kirkaitė.

Menas tampa komunikacijos forma, jungiančia mus su gamta. Tai dialogas be žodžių kurį supranta visi. Šis tylusis pokalbis tarp savęs ir piešinio primena tai, kas svarbiausia – gamta ir joje gyvenanti gyvybė.