Tautvydas Vaitkus
Trauma nėra naujas psichologinės profesijos išradimas, tačiau vieša diskusija apie jos poveikį yra ganėtinai sudėtinga tema Lietuvos visuomenėje. Psichologiniai sutrikimai yra aršiai slėpiami, jų egzistavimas yra laikomas gėdingu. Atrodo, kad dauguma mūsų bendruomenės narių nenori pripažinti, kad šie dalykai stipriai paveikia mūsų gyvenimus, visą visuomenę. Ši tema tampa dar skaudesnė vaikų ugdymo kontekste. Šis itin pažeidžiamas visuomenės sluoksnis neturi galimybės ginti savo interesų, todėl mes dažnai matome, kaip mūsų institucijų, visuomenės komunikaciją toliau nuvilia mūsų jaunimą.
Tuščia lenta / nuotrauka iš „Pexels” galerijos
Nusistovėjęs požiūris į psichologiją — dar vienas sovietinis palikimas
Lietuvos visuomenės, ypač vyrersnių asmenų, santykis su psichologijos profesija galima apibūdinti dviejų žodžių pagalba — „Baltasis bilietas”. Šis garsus Sovietinės biurokratijos dokumentų rinkinys paliko amžiną įspūdį visiems, kurie apie jį yra girdėję. „Baltasis bilietas” buvo išrašomas „nepageidaujamiems” asmenims, kurie nenorėjo arba negalėjo integruotis į Sovietų visuomenės sistemą. Šis represijos ginklas atimdavo visas galimybes dirbti padorų darbą, skatindavo kitus žmones šaipytis iš to, kuriam jis buvo išrašytas. Sovietinės okupacijos metu psichologija buvo naudojama priespaudai, o ne gydymui. Dėl šios istorinės realybės mes vis dar galime matyti stigmą psichologinės tematikos srityje. Neigiami santykiai su traumos specialistais garantuoja tai, kad problemos nebus sprendžiamos tinkamai. Mūsų visuomenės traumos komunikacijos trūkumas labiausiai paveikia pažeidžiamus asmenis.
Tuščia lenta / nuotrauka iš „Pexels” galerijos
Šie neigiami komunikaciniai santykiai yra matomi ne tik tarp mūsų visuomenės narių, bet ir švietimo institucijose. Psichologiškai traumuoti vaikai turi specialius reikalavimus, kurie nėra atliepiami įprastose ugdymo įstaigose. Tam tikri asmenys negali susikaupti, tačiau vietoj supratingumo jie gauna tik bausmes. Nors visų vaikų reikalavimai yra skirtingi, mokymo programa yra tik vienas. Komunikacija tarp įstaigos ir traumuoto vaiko — neegzistuojanti. „Angelų palėpės” dienos centro, mokyklėlės darbuotoja Ona Vitkauskaitė praleidžia itin daug laiko dirbdama su vaikais, kurie reikalauja daugiau dėmesio ir pastangų dėl jų psichologinės situacijos. Dažna tendencija — traumuoti vaikai patiria dar daugiau skaudžių įvykių mokykloje, greitai pašalinami iš šių institucijų. Problemos yra dažnai siejamos su socialiniais sunkumais, institucijų komunikacija.
„Kai traumuoti vaikai ateina į visuomenę, mokyklą, iš karto prasideda patyčios, nuobaudos, išmetimai iš mokyklos. Šie vaikai ginasi, sumuša kitą. Jam tos patyčios primena situaciją, kai negalėjo savęs apsiginti, kai buvo kūdikis. Jis ir ginasi, lyg tai būtų mirtina situacija. Po kiek laiko prasideda kolonijos, kalėjimai. Viskas dėl to, kad visuomenė, mokykla juos teisia”, — sako Ona Vitkauskaitė.
Traumuoti vaikai negauna tinkamos pagalbos dėl visuomenės nuostatos prieš psichologiją, o institucijos, kurios turėtų padėti, jiems suteikia tik daugiau problemų. Ši neigiama situacija sudaro užburtą ratą, kuris garantuoja, kad šie jauni žmonės negalės integruotis į mūsų visuomenę.
„Mes turime berniuką, kuris dabar išmestas iš visų mokyklų dėl problemų su pykčiu. Jis nedidelio ūgio, mielo veido, bet, pavyzdžiui, močiutės stotelėje jį vadina monstru ir panašiai. Tai jis ir taip tos savivertės neturi. Jis tą agresiją naudoja pažeisdamas kitus tam, kad geriau jaustusi. Ir tas užsisuka. Toks ratas didžiulis, ydingas. Ta praraja vis didėja” — sako Ona Vitkauskaitė.
Vaikai / nuotrauka iš „Pexels” galerijos
Kaip „Angelų palėpė” prisideda prie naujos psichologinės transformacijos
Tačiau, tam tikros socialinės organizacijos stengiasi koreguoti esamą situaciją. Įvairūs dienos centrai, mokyklėlės stengiasi prisitaikyti prie vaikų reikalavimų, kad galėtų padėti jiems integruotis į visuomenę. „Angelų palėpė” yra viena iš šių organizacijų. Vienas iš svarbiausių darbo su traumuotais vaikais aspektų — kantrybė, komunikacija ir atvirumas. Vaikams yra suteikiama galimybė socializuotis, mokytis ir augti savo tempu saugioje atmosferoje. Vaikai turi galimybę kalbėti su ugdymo įstaigos darbuotojais apie savo emocinę būklę, išreikšti nepatogumus. Į šiuos aspekus organizacija reaguoja rimtai, koreguoja kursą, vaiko tvarkaraštį.
„Jie ateina kaip į mokyklą, bet ji trumpesnė. Tada kai kurie lieka ir po pamokų, ateina tiesiog praleisti čia laiko. Jie ruošia pamokas, turi užsiėmimus, meno terapiją, šokį, vaidiname, darome įvairius darbelius, sportuojame, švenčiame kartu. Va taip ir būnam”, — sako Ona Vitkauskaitė.
„Angelų palėpė” rodo, kad norėdami integruoti traumuotus vaikus į mūsų visuomenę, švietimo sistemą — organizacija privalo prisitaikyti prie vaiko reikalavimų, kultivuoti supratingą atmosferą. Klasikinis ugdymo modelis nėra tinkamas šiems asmenims, nes jame yra esminis komunikacijos trūkumas tarp vaiko ir įstaigos.
Straipsnio autorius: Tautvydas Vaitkus
Straipsnio pašnekovas: Ona Vitkauskaitė
