Sporto treneriai Lietuvoje vis dažniau turi prisitaikyti prie naujosios kartos sportininkų. Specialistai pripažįsta, jog dabartinė vaikų karta ženkliai skiriasi nuo praėjusių – jiems reikalingas didesnis dėmesys, jie yra jautresni ir labiau įsitraukę į naująsias technologijas, todėl trenerio darbas tampa labiau komunikacinis, nei fizinis. Šiai minčiai pritaria ir šiuolaikinės penkiakovės treneris Edvinas Ancuta, kuris dar tik pradeda savo trenerio karjeros pirmuosius laiptelius.

Darbas su vaikais 24-erių metų treneriui E. Ancutai vis dar yra ganėtinai naujas gyvenimo iššūkis – tuo jis užsiema vos kelerius metus, tačiau specialistas mano, jog tai šiais laikais netgi suteikia pranašumą: „Galimybės treniruoti sulaukiau dar mokydamąsis universitete. Pradžioje, maniau, kad neturiu tam tinkamų įgūdžių, tačiau priėmęs atsakomybę supratau, kad mano jaunas amžius man gali padėti – gerai suprantu šiuolaikinius vaikus, jų poreikius ir mąstymą, lengvai randame bendrą kalbą, o treniruotėse tobulėjame kartu.“

Artimas trenerio ir sportininkų ryšys – motyvacijos šaltinis

„Prieš treniruotę vaikų visada prašau būti 10-15 min. anksčiau, jog prieš pradėdami sportuoti galėtume padiskutuoti, kaip kiekvienam sekasi“, – pasakoja E. Ancuta. Pasak trenerio, stiprus ryšys su sportininkais veda link didesnės motyvacijos abiem pusėms, o ryšys gimsta tik tuomet, kada jaučiamės saugūs ir pastebimi.“

E. Ancuta neslėpė, jog tokia trenerio metodika jis perėmė iš savo buvusio trenerio: „Su treneriu, sportuodamas, sukūriau labai šiltą ryšį, o tai man leido būti geresniu sportininku. Treniruotės nebuvo tik apie fizinį krūvį ir pratimus – jose jaučiausi itin gerai ir dėl to įdėdavau maksimalų darbą.“

Toks naujosios kartos vaikų treniravimas suprantamas jau kurį laiką. Šiuos teiginius patvirtina ir 2020 m. „Olimpinės panoramos“ kalbinta tinklinio trenerė Diana Četkauskienė, kuri taip pat kalėbjo apie komunikacijos svarbą: „Svarbu išlaikyti pagarbų bendravimą, domėtis jais, atsižvelgti į jų nuomonę. Metodika „nes aš taip pasakiau“ nebetinka, būtinas artimesnis ryšys“.

Baimė – didžiausia sportininkų kliūtis

Baimė suklysti yra didžiausia sportininkų psichologinė klaida. Jos asocijuojamos su nesėkme ir blogais rezultatais, visgi treneris tvirtina, kad senesnių laikų treniravimo metodai, kuomet treneriai reikalaudavo tobulumo, šių laikų vaikams tikrai netinka, o klaidų darymas yra būtinas, jog geriausi sportininkų rezultatai galiausiai persikeltų ir į varžybas.

„Jei vaikas bijo padaryti klaidą, jis niekada neišmoks. Todėl viena iš pirmųjų pamokų, kurią aš bandau įskiepyti sportininkams, yra supratimas, kad klaida yra tik tobulėjimo procesas“, – aiškino E. Ancuta. „Kai vaikas daro klaidas, mes jas galime taisyti ar tobulinti tas vietas, kuriose galbūt sportininkui sekasi prasčiau. Klaidos dažniausiai daromos pasitelkiant riziką, o tik priimdamas teisingas rizikas galiausiai gali tapti elitiniu sportininku – apie tai su vaikais kalbamės turbūt kiekvieną treniruotę“ – pridėjo treneris.

Balansas tarp būvimo treneriu ir draugu

Naujosios kartos vaikai nepaiso autoritetų – jie linkę maištauti, jiems sunku sukoncentruoti savo dėmesį. Nors komunikacija ir šiltas ryšys treniruotėse yra labai svarbus, dar svarbiau yra ribos ir pagarba, kuri kuria tinkamą sportininko identitetą.

Treneris E. Ancuta pripažįsta, jog su jaunaisiais sportininkais svarbu surasti ir nusibrėžti tinkamas ribas: „Treniruotėse visada stengiuosi pabrėžti, kad visų pirma esu specialistas – treneris, todėl visada tikiuosi iš jų pagarbos mano darbui. Viena akimirką galime juoktis kartu, tačiau kuomet turėsime dirbti, turite būti pasirengę atlikti užduotis pilnu pajėgumu. Pagarba sportui, dėl kurio susirenkame, turi išlikti“.

Treniruotės – trenerio antri namai

Šiuolaikinė penkiakovė susideda iš 5 rungčių – fechtavimas, plaukimas, bėgimas, šaudymas ir po 2024 m. Paryžiaus olimpinių žaidynių jojimą pakeitęs kliūčių ruožas. Dėl šių priežasčių šis sportas reikalauja daug asmeninio laiko – kiekviena rungtis yra treniruojama atskirai – skirtingu metu ir, dažniausiai, skirtingose vietose.

„Su savo auklėtiniais susitinku beveik kasdien. Juos matau netgi dažniau nei savo šeimą ar draugus, kadangi treniruojamės bent 5 kartus per savaitę. Natūraliai gaunasi, kad tas smagus būvimas ir bendravimas su vaikais yra taip pat reikalingas ir naudingas man, ne tik vaikams. Treniravimas sudaro labai didelę mano gyvenimo dalį, tad jose taip pat noriu jaustis gerai – lyg namuose.“, – atviravo treneris.

Treniravimo specialisto darbe autoritetinį vaidmenį vis sparčiau keičia dialogas – treneris ne tik moko, bet ir mokosi kartu. Auga naują sportininkų karta, kuri nenori vien klausyti nurodymų, o būti viso procesio dalimi. Dėl šių priežasčių trenerio darbas nebegali apsiriboti vien didelėmis sporto šakos žiniomis – labai svarbu suprasti ir komunikacinę viso to pusę.

Šaltiniai:

https://www.ltok.lt/naujienos/kaip-treniruoti-z-kartos-vaikus