Skaitmeninė erdvė šiais laikais – pagrindinis mūšio laukas, kuriame ,,nugalimas“ skaitytojo dėmesys ir čia tradicinė žiniasklaida yra priversta žaisti pagal visiškai naujas taisykles. Sėkmė čia priklauso ne tik nuo turinio kokybės ar informatyvumo lygio, bet ir nuo gebėjimo jį kūrybiškai, įdomiai pateikti auditorijai, kuri yra įpratusi prie trumpo, greitai besikeičiančio turinio.
Tai – realybė, kurioje kiekviena idėja, mintis ar portalas kovoja dėl akimirkos jūsų dėmesio. Tad kas iš tiesų lemia, kad vienas įrašas lieka nepastebėtas visame informacijos sraute, o kitas tampa tarsi virusu, kuris susprogdina internetą? Ar egzistuoja sėkmės formulė, kurią galima pritaikyti kiekvienam kuris nori ,,užkariauti“ šį skaitmenizacijos laikotarpį?
Tačiau kaip į šį mūšį žvelgia tie, kurie kasdien yra jo epicentre? Pokalbis su portalo „Kas vyksta Kaune“ žurnalistu Aleksandru Znamerovskiu atskleidžia netikėtą perspektyvą: galbūt geriausias būdas laimėti kovą – tai joje išvis nedalyvauti?
Ne kova, o nišos paieška
Paradoksalu, tačiau paklaustas apie kasdieninę kovą dėl paspaudimų, žurnalistas atsako ramiai: „Apie tai daug negalvoju, nes turiu savo nišą ir redakcijoje kurioje dirbu, nėra didelio spaudimo surinkti kuo daugiau paspaudimų.“ Anot jo, žiniasklaida sunkiai konkuruoja su socialinių tinklų kūrėjais trumpo turinio kūrime, tačiau tikroji jos stiprybė slypi ten, kur greitas turinys yra bejėgis.
„Tik žurnalistai turi pakankamai sugebėjimų, laiko ir išteklių atlikti didelės apimties žurnalistinius tyrimus“, – teigia pašnekovas. Jo manymu, būtent čia ir slypi ateitis – nišinėje, tyrimų ir kultūros žurnalistikoje, kurios socialiniai tinklai tiesiog negali pasiūlyti.
Kai problemą išsprendžia parodija
Atsitraukimas nuo lėkštų temų nereiškia nuobodaus turinio. Kaip vieną iš pavyzdžių, kaip rimta tema buvo sėkmingai „išversta“ į patrauklų formatą, žurnalistas prisimena kolegos reportažą apie problemas viename daugiabutyje, kur tiesiogine to žodžio prasme pasipylė srutos. Vietoj standartinio siužeto, jis buvo permontuotas į trumpesnį, komišką reportažą – ,,reels“ , įgarsintą sensacingų TV laidų stiliumi.
„Jo sumontuotas siužetas akivaizdžiai parodijavo tokias laidas kaip „Srovės“ ar „24 valandos“ ir dėl to visai surezonavo su skaitytojais, kuriems tokios laidos yra virtusios savotišku ,,memu“ “, – paaiškina jis. Tai puikus pavyzdys, kaip humoras ir auditorijos kultūrinių kodų išmanymas gali tapti galingu įrankiu pritaukiant skaitytojų dėmesį ir paspaudimus.
Konstruktyvumas, gimstantis organiškai
Nors žurnalisto darbas – ieškoti problemų, nuovargis nuo neigiamų naujienų yra opi problema. Pašnekovas teigia, kad specialiai sprendimų neieško, tačiau jie dažnai gimsta natūraliai. Kaip pavyzdį jis pateikia neseniai rengtą straipsnį apie neveiksnumo institutą: „Kalbinti ekspertai labai aiškiai įvardijo, kokių priemonių reikėtų imtis, reformuojant šį institutą.“
Be to, balanso ieškoma sąmoningai renkantis ir pozityvias temas. „Kartais temos imuosi būtent todėl, kad man ji atrodo miela, ar „teigiama“. Keli pavyzdžiai – interviu su imigrantais, kurie sėkmingai įsitvirtino Lietuvos visuomenėje, ar pranešimas apie tėvų suorganizuotą šventę darželio darbuotojams“, – pasakoja žurnalistas.
Taip pat jis pabrėžia, kad neigiamos naujienos yra neišvengiamos, kadangi visi žmonės vienokią ar kitokią naujieną, gali priimti savitai ir kas vienam neigiama, kitam gali būti itin teigiama.
Ateities raktas – „lėtoji“ žurnalistika
Taigi, koks yra profesionalios žurnalistikos išlikimo raktas? „Manau, ateityje aktualesnė taps tyrimų, kultūros, arba bendrai įvertinus – „lėtoji“ žurnalistika, remiama prenumeratos modeliu“, – įsitikinęs pašnekovas, kaip sėkmingus pavyzdžius paminėdamas tokius projektus kaip NARA ar „Siena“.
O patarimas skaitytojui, norinčiam nepasiklysti informacijos chaose, paprastas: „Skaityti kelis skirtingus informacijos šaltinius.“ Galbūt tai ir yra pagrindinė misijos sąlyga – ne tik kūrėjų, bet ir pačių vartotojų gebėjimas atsirinkti tai, kas tikra, gilu ir vertinga.
