Nedidelis Pandėlio miestelis šiaurės Lietuvos žemėlapyje mažai matomas, tačiau čia vaikų gyvenimuose vyksta dideli pokyčiai. Tai prasideda nuo pokalbio tarp mokytojos ir vaiko, kuris galbūt tą rytą nevalgė pusryčių ar klausėsi besibarančių tėvų. „Kartais svarbiausia ne išmokyti, o išgirsti tai kas slepiasi už vaiko akių,“ – sako Pandėlio gimnazijoje virš 20 metų dirbanti tikybos mokytoja Eglė Glemžienė.

Vaikams iš socialiai jautrių šeimų reikalingas ypatingas dėmesys.

Pasak mokytojos, mokykla skirta ne vien žinioms įgyti. Dažnai tai vienintelė erdvė, kur vaikas gali pasijusti saugus ir laukiamas.

„Kai kurie mokiniai gyvena sudėtingose šeimose, kuriose nėra kas paklaustų, kaip praėjo diena. Todėl pamačius nerimastingą žvilgsnį svarbu paklausti – kaip tu šiandien jautiesi? Vaikams tai ypatingai svarbu, kartais jie tampa atviresniais, labiau linkusiais atvirauti – tada galime spręsti probelmas, su kuriomis jie susiduria už mokyklos ribų.“ – dalijasi Eglė.

Mokytoja pasakoja, kad bendravimas su vaikais iš socialiai jautrių šeimų reikalauja daug jautrumo, empatijos ir dėmesio. „Jie greitai pastebi dirbtinumą ir pajunta, jei tai darai nenuoširdžiai. Su jais reikia tikrumo.“

Vienas ryškiausių pavyzdžių – aštuntokas Mantas (vardas pakeistas), kuris pirmus metus šnekėjo labai nedaug, gyveno su mama daugiavaikėje šeimoje, jis buvo vyriausias. „Mantas dažniausiai sėdėdavo gale vienas ir žvalgydavosi pro langą. Bandydama jį prakalbinti paprašiau, kad kol lauks autobuso namo padėtų paruošti advento vainiką. Būnant akis į akį kažkas pasikeitė. Tas paprastas prašymas tapo mūsų pokalbių pradžia, o po kurio laiko jis pats pradėjo atvirauti ir pasakojo, kad namie su juo mažai kas šneka,“ – prisimena mokytoja.

Tinkama komunikacija didina pasitikėjimą ir saugumo jausmą

Eglės auklėtinių klasėje komunikacija vyksta ne vien žodžiais. Ji sako, kad dažnai pamokas pradeda tiesiog nuo tylos. „Kadangi mokau tikybos tai pamokos pradžioje kelioms minutėms užmerkiame akis ir tiesiog klausomės savo kvėpavimo, garsų už lango. Tokios akimirkos išmoko sustoti ir išgirsti ne tik mokytoją, bet ir save. Vaikai iš tikrųjų nurimsta ir būna ramesni.“ Šis metodas, pasak Eglės, padeda vaikams, patiriantiems emocinį nestabilumą. „Tai irgi savotiška komunikacijos išraiška, tik kalbama be žodžių.“

Mokytojo užduotis yra būti ne tik vertintoju, bet ir tiltų statytoju.

„Kai atsiranda pasitikėjimas, žinios ateina savaime. Vaikai nori būti išgirsti ir patys mokosi kalbėtis.“

Pandėlio gimnazijoje Eglės iniciatyva vyksta maža, bet reikšminga ir jau tradicija tapusi iniciatya – „Šviesos ratas“. Tai bendros veiklos advento metu kai po pamokų mokiniai ir mokytojai kartu gamina Kalėdinius žaisliukus, kalba apie šventinį laikotarpį ar paprasčiausiai šnekučiuojasi apie kasdienybę. „Ypatingai per tokias veiklas įvyksta stebuklai – vaikai, kurie nesijaučia savo vėžiose pajaučia, kad yra labai svarbūs,“ – sako Eglė.

Eglė įsitikinusi, kad mokytojo darbe svarbiausia – žmogiškas ryšys.

„Žodis mokytojas kilęs iš žodžio mokyti, mokyti širdimi. Jei mokytojo širdis uždaryta – jokie metodai neveiks, jei atvira – kartais užtenks vieno pokalbio, kad pasikeistų vaiko diena.“ Eglė sako, kad kai kurie vaikai į mokyklą ateina ne mokytis, o tiesiog būti išgirsti. „Kartais užtenka pasakyti: Tu man rūpi. Ir tada matai, kaip jo akys sužimba. Tokie momentai man svarbesni už pažymius.“