Komunikacija vyksta ne tik žodžiais. Kartais pakanka žvilgsnio, kūno judesio ar tinkamu metu parodyto dėmesio. Tačiau kaip suprasti gyvūną, kuris negali papasakoti, ką jaučia? Gyvūnų kirpėja ir šunų namų auklė Agnė Matilionytė su keturkojais bendrauja dviejose skirtingose aplinkose – rūpindamasi jų išvaizda ir prižiūrėdama augintinius, kol šeimininkai išvykę. Abi veiklas vienija gebėjimas suprasti gyvūnų siunčiamus signalus ir pelnyti jų pasitikėjimą.
Kai kirpimas tampa bendravimo išbandymu
Gyvūnų kirpykloje kiekvienas keturkojis – skirtingas klientas. Vieni ramiai leidžiasi šukuojami, kitiems nepatinka kirpimo mašinėlės garsas, džiovintuvas ar vanduo. Nors šeimininkas gali pasakyti, kokio kirpimo pageidauja, pats šuo negali žodžiais pasakyti, kada jam nepatogu.
„Dirbant su gyvūnais labai svarbu stebėti jų reakcijas. Jeigu šuo pradeda muistytis, trauktis ar vengti prisilietimų, reikia suprasti, kodėl jis taip elgiasi. Kartais užtenka trumpos pertraukos, ramesnio bendravimo ar tiesiog daugiau kantrybės“, – sako Agnė Matilionytė.
Šunų kūno kalbos supratimo svarbą pabrėžia ir Lietuvos kinologų draugijos kalbinta šunų elgsenos specialistė Donata Venckutė. Straipsnyje „Pažink mane: kodėl ne visada pavyksta susikalbėti su šunimi?“ aptariama, kaip žmonės gali klaidingai interpretuoti augintinių siunčiamus signalus. Pavyzdžiui, šuns lekavimas ne visada reiškia džiaugsmą – tam tikrose situacijose tai gali būti ir streso požymis. Todėl kirpėjui svarbu stebėti ne tik gyvūno elgesį, bet ir aplinkybes, kuriomis jis pasireiškia.
Kai namai laikinai tampa svetimi
Kitokie iššūkiai laukia prižiūrint šunis, kurių šeimininkai išvyksta atostogauti ar darbo reikalais. Nepažįstama aplinka ir pasikeitusi rutina augintiniui gali sukelti nerimą. Todėl šunų namų auklės darbas reikalauja gebėjimo sukurti saugumo jausmą.
„Kai šuo pirmą kartą lieka be šeimininko, svarbu neskubėti iš karto su juo draugauti. Vieni augintiniai patys ieško dėmesio, kitiems reikia daugiau laiko apsiprasti. Stengiuosi suprasti kiekvieno charakterį ir prisitaikyti prie jo poreikių“, – pasakoja pašnekovė.
Skirtingai nei kirpykloje, kur bendravimas susijęs su procedūra, prižiūrint šunis ryšys kuriamas visą dieną. Pasivaikščiojimai, žaidimai ir poilsis leidžia geriau pažinti augintinį. Ne mažiau svarbus bendravimas su šeimininku, kuris gali papasakoti apie šuns įpročius, sveikatą ir individualius poreikius.
Nuotraukos autorė – Kamilė Povilaitytė, asmeninis archyvas.
Du skirtingi darbai – viena bendravimo kalba
Nors gyvūnų kirpimas ir laikinoji šunų priežiūra atrodo skirtingos veiklos, jas vienija individualus požiūris į kiekvieną augintinį.
„Kirpykloje reikia pastebėti, kada šuniui nepatogu ir kada geriau padaryti pertrauką. Prižiūrint augintinius namuose svarbu suprasti, kada jie nori dėmesio, o kada ramybės. Abiem atvejais pasitikėjimas atsiranda ne iš karto“, – teigia Agnė.
Abi veiklos reikalauja ne tik praktinių įgūdžių, bet ir nuolatinio dėmesio gyvūno savijautai. Kirpimo metu svarbu pastebėti diskomfortą, o prižiūrint šunį ilgesnį laiką – suprasti jo kasdienius poreikius ir padėti prisitaikyti prie laikino šeimininko nebuvimo.
Pasitikėjimas – svarbiausia nematoma žinutė
Bendraujant su gyvūnais nėra vieno visiems tinkamo metodo. Tai, kas padeda vienam šuniui nusiraminti, kitam gali būti neveiksminga. Todėl svarbiausia išlieka kantrybė, pastabumas ir pagarba individualiems augintinio poreikiams.
„Gyvūnai mus moko, kad bendravimas nebūtinai gali būti žodžiais. Kartais reikia tiesiog sustoti, stebėti ir suprasti, ką šuo bando parodyti. Kai atsiranda pasitikėjimas, viskas tampa daug paprasčiau“, – sako Agnė Matilionytė.
Dvi pašnekovės veiklos atskleidžia, kad komunikacija nėra vien kalbėjimas. Tai ir gebėjimas suprasti kitą, net kai jis negali savo poreikių išreikšti mums įprastu būdu. Galbūt būtent keturkojai geriausiai primena, kad tikram ryšiui kartais nereikia nė vieno žodžio.
Nuotraukos autorė – Kamilė Povilaitytė, asmeninis archyvas.
Informacijos šaltinis
Lietuvos kinologų draugija. „Pažink mane: kodėl ne visada pavyksta susikalbėti su šunimi?“.
