Gyvename vis labiau skaitmenizuotoje visuomenėje, kurioje nesibaigiantis informacijos srautas užgožia tylą ir gebėjimą išgirsti save ir kitus. Emocinis nuovargis ir jausmas, kad esame neišgirsti tampa dažnu palydovu. Apie tai kaip menas ir kūrybinė išraiška gali tapti nauja komunikacijos forma, padedadanti kurti ryšį su savimi ir kitais, kalbame su Kauno moterų linijos savanore ir meno terapijos praktike Sidona Žvaliauskiene.

Kūryba – kelias į pasąmonę

„Meno terapijos užsiėmimuose žmonės leidžiasi į vidinę kelionę per kūrybą – piešimą, lipdymą, rašymą, koliažų darymą, darbą su nutraukomis ir audiniais, įvairaus pobūdžio gamtinėmis ir dirbtinėmis/sintetinėmis medžiagomis, metaforinėmis asociatyvinėmis kortelėmis“, – pasakoja Sidona.

Anot jos, pasąmonė tai mūsų labai skausmingų  patirčių ir sudėtingų vidinių konfliktų saugykla; čia nugula mūsų neįgyvendinti norai ir troškimai, instinktai,  kurių mes nesuvokiame, bet kurie labai stipriai veikia mūsų kasdienybę. Meno terapijos užsiėmimų metu šie procesai tampa prieinami sąmonei ir pradedamas dialogas su savimi.

Kai trūksta žodžių, prabyla spalvos

Pasak pašnekovės kūryba itin padeda tiems, kuriems sunkiau kalbėti apie jausmus. „Kūryba yra užkoduota žmoguje. Visos  žmogaus emocijos iš esmės yra vaizdiniai, tik reikia juos mokėti perskaityti. Žodžiai yra gerokai vėlesnis tos pačios kūrybos produktas,“– teigia Sidona.

Ji pasakoja, kad užsiėmėmimo pradžioje kai kurių žmonių pirminė reakcija – dvejonė savimi dėl galutinio rezultato, tačiau kūrybos metu gynybiniai mechanizmai išsijungia ir į paviršių pasąmonė iškelia tai, kas ir sudaro tikrąją žmogaus problemos esmę.

„Apstulbimas, susižavėjimas, smalsumas, įkvėpimas – dažniausios emocijos, kurias stebiu, kai žmonės  sugrįžę iš kūrybinės kelionės“, – sako meno terapeutė.

Tylūs, bet stiprūs pokyčiai per kūrybą

Sidona pasakoja, kad pats procesas yra itin asmeniškas, pati meno terapija visada veikia. „Žmonės pamato ir išgirsta ištremtas savo psichikos  dalis, kurios galėjo atsiskleisti tik per kūrybą. Tai turi didžiulę jėgą – pasąmonė įgyja galimybę aktualizuotis, o  tai, kas  buvo paneigta gali būti integruojama ir asmenybė gali tapti pilnesnė, o tai reiškia, ir laimingesnė. Tai negali nesukelti pokyčio: keičiasi ir pats žmogus, ir jį supanti aplinka“, – teigia ji.

Vienas iš Kauno moterų linijos organizuotų projektų buvo vasaros pradžioje, vykę meno terapijos užsiėmimai „Audiniuose – mes pačios“, kuriuose beveik 30 moterų leidosi į tylų, bet stiprų vidinį pokytį – per prisilietimą, spalvą, faktūrą, tylą. „Šių užsiėmimų metu audiniai tapo savotiškais tiltais į save – per juos dalyvės galėjo atpažinti tai, ką sunku išsakyti garsiai, bet ką jau seniai jautė“, – prisimena pašnekovė.

Tokie projektai tampa ne tik emocinės saviraiškos priemone, bet ir jungia bendruomenę, skatina empatiją, atvirumą.

Menas kaip alternatyvi kalba

„Bendravimas be žodžių man yra gerokai gilesnė bendravimo forma tiek su savimi, tiek su kitais. Žodžiai daug ką paslepia, nutyli, iškreipia. Jie mus saugo ir gina, jie kartais išlaisvina, o kartais įkalina.”, – teigia Sidona.

Pašnekovė sako, kad menas visais laikais buvo alternatyvi kalba – nuo pirmykščių žmonių piešinių ant uolų iki šiuolaikinių meno performansų, kaip Marinos Abromovič „The Artist Is Present“, kuriame ji tapo „gyvu veidrodžiu“, į kurį žiūrėdami žmonės susidurdavo su savimi.  „Tūkstančiai dalyvių jautė labai stiprius emocinius išgyvenimus, nors nebuvo ištartas nei žodis. Šis performansas liudija,  kad menas yra intensyvi psichologinė ir dvasinė patirtis, o ne tik vizualinis objektas.“

Paklausta apie meno vaidmenį šiuolaikinėje komunikacijoje, Sidona teigia, kad menas jau dabar tampa svarbiu socialiniu įrankiu. „Matau, kad menas ir dabar jau yra labai aktyviai naudojamas stiprinant ryšius tarp žmonių, organizacijų ir visuomenės“.

Kai menas tampa visuomenės balsu

Sidona mini bendruomeninius festivalius, gatvės meną, viešųjų erdvių instaliacijas bei socialinius meno projektus skirtus marginalizuotoms grupėms – jaunimui iš rizikos grupių, pabėgėliams, neįgaliesiems, kurie kviečia praeivius sustoti ir refklektuoti. Menas dažnai tampa priemone kalbėti ir apie įvairias visuomenės problemas – klimato kaitą, lygybę, žmonių teises.

„Menas  yra vienas stipriausių ir veiksmingiausių visuomenės apjungimo kanalų šiuolaikinėje visuomenėje įvairiausiuose lygmenyse“, – sako meno terapeutė.

Šiuolaikinio žmogaus kasdienybėje, kuri kupina informacinio triukšmo ir skubėjimo, menas bei kūryba padeda sustoti ir išgirsti save. Meno terapija padeda atrasti ir priimti save, kalbėti be žodžių ir kurti bendrystę. Kūryba gydo, įkvepia ir padeda atrasti naujas perspektyvas, o kartu stiprina ryšius tarp žmonių.