Šiuolaikinėje medijų erdvėje beveik visi įrašai ir tekstai yra rašomi taisyklinga ir standartine kalba, tačiau ne itin daug autorių atskleidžia savo autentiškus balsus. Vieną tokių balsų demonstruoja – Vytauto Didžiojo universiteto viešosios komunikacijos ketvirtakursė Iveta Rupšlaukytė. Autorė savo karjerą pradėjo dar visai nesenai, ji rašo kino apžvalgas, tačiau ne įprasta bendrine lietuvių kalba – jos tekstai prabyla šiaulietiška tarme, su žemaitišku prieskoniu.
„Šią vasarą atlikinėjau praktiką internetiniam portale Kaunožinios.lt ir gavau galimybę pasilikti ir dirbti su turbūt galiu sakyti išskirtiniu pasiūlymu, tai yra rašyti straipsnius, tačiau ne įprasta ir taisyklinga, bendrine lietuvių kalba, o šiaulietiška tarme“, – Pasakojo Iveta.
Tarmė tampa komunikacijos strategija
Ivetos kūrybos kelias prasidėjo nuo straipsnio apie stalo žaidimą „Pietinia kronikas“ – kuris kaip ir to paties pavadinimo filmas, yra sukurti šiaulietiška tarme. „Rašant straipsnį apie stalo žaidimą, man pavyko atrasti savo kalbą, visgi ir pati esu kilusi iš Žemaitijos, tiesa, galbūt nekalbu tikslinga tarme, bet rašyti man pavyko. Žinoma tam reikėjo nemažai pasiruošimo, teko perskaityti daug medžiagos kaip ta tarmė rašoma tekste“, – dalijasi Iveta.
Šis pavyzdys atskleidžia vieną iš „komunikacija kitaip“ principų – gebėjimą perimti kultūrinį kodą ir pritaikyti jį šiuolaikiniame informacijos kontekste. Iveta pastebi, kad skaitytojams toks turinys tampa iššūkiu, bet tuo pačiu ir atradimu:„Žmonės sako, kad įdomu skaityti, nors iš pradžių reikia „pasukti galvas“. Mes įpratę prie bendrinės kalbos, todėl tarmiškas tekstas priverčia sustoti, įsiklausyti.“
Pasak Ivetos, tarmė leidžia užmegzti glaudesnį ryšį su skaitytojais, nors kartais pasitaiko ir skeptiškų reakcijų. „Kai kas rašo, kad straipsnis geras, bet „kvailai parašytas“. Tokie komentarai manau kyla iš to, jog žmonės nėra skaitę tokių tekstų, jiems neįprasta ir tiesiog nesupranta kas yra parašyta.“, – pasakoja autorė.
Praktiniai pavydžiai
Portalo Kaunožinios.lt pavyzdys rodo, kad tokia kūrybinė iniciatyva gali tapti ir regioninės tapatybės stiprinimo priemone. Šiaulietiškai parašyti tekstai pasiekia ne tik Šiaulių, bet ir Kauno žinių skaitytojų auditoriją, atverdami galimybę skaitytojams susipažinti su kalbos įvairove. „Tai leidžia parodyti, kad žemaitiška ar šiaulietiška tarmė nėra kažkas egzotiško – tai gyvas kalbos paveldas“, – sako Iveta.
Ji pastebi, kad šis modelis veikia ne tik žurnalistikoje. Tarmiškas kalbėjimo būdas vis dažniau pasirodo ir socialiniuose tinkluose, reklamoje, turizmo ar edukacijos projektuose. Kaip pavyzdį ji mini „YouTube“ kūrėją Paulių Samošką, kurio kalbėjimas žemaitiška tarme tapo svarbia jo auditorijos identifikacijos dalimi. „Mes turime begalinį perteklių informacijos, kuri įprastai yra pateikiama banaliai. Kalbėjimas tarme suteikia turiniui išskirtinumo duoda tą tokį „cinkelį“, – teigia Iveta.
Tarmė kaip drąsos išraiška
Tarmės vartojimas žiniasklaidoje – tai ne tik stilistinis eksperimentas, bet ir kultūrinės komunikacijos forma, primenanti, kad kalba yra gyvas ir kintantis reiškinys. Pasak Ivetos Rupšlaukytės, didžiausias tokio rašymo privalumas – kalbos laisvė ir unikalus saviraiškos būdas, o didžiausias trūkumas, jog ne visi skaitytojai supranta ir priima tai teigiamai.
„Aš nenorėjau rašyti paprastai. Iš vis, iš pradžių maniau, kad žurnalistika manęs netraukia, bet gavusi galimybę prisidėt prie tokio projekto, pamačiau, kad ji gali būti kūrybiška ir mane tai pradėjo tiesiog žavėti“, – sako Iveta
Ivetos patirtis įkvepia į komunikaciją pažvelgti plačiau – kaip į būdą kurti tiltus tarp kalbų, kultūrų ir žmonių. Nes kartais „komunikacija kitaip“ gali prasidėti nuo paprasčiausiai kalbėjimo sava, šiaulietiška ar žemaitiška tarme.
Teksto stilistikos, gramatikos redagavimui ir antraščių generavimui buvo naudotas dirbtinis intelektas.
