Animatorius Žygimantas Juška – kūrybingas personažų pasaulio kūrėjas, jau ne vienerius metus džiuginantis vaikus savo išskirtinėmis edukacinėmis programomis. Viena populiariausių jo kuriamų švenčių pramogų – personažas Baltasis lokys, kviečiantis mažuosius į kelionę po paslaptingąją Arktį. Šioje programoje Žygimantas ne tik praturtina vaikų žinias apie šiaurės gamtą, bet ir įtraukia juos į interaktyvius eksperimentus, žaidimus, viktorinas bei kūrybines veiklas. Pasitelkdamas garsą, šviesas ir teatrinę išraišką, jis kuria aplinką, kurioje mokymasis tampa nuotykiu. Pasukęs individualaus verslo keliu, jis pats buvo atsakingas už šios pramogų programos sudarymą, suplanavimą, viešinimą, populiarinimą, klientų paiešką. Tačiau tai neišgąsdino, tik skatino dar daugiau domėtis, kurti, ieškoti naujų idėjų. Apie tai, kaip gimė „Baltojo lokio“ idėja, kuo vaikai labiausiai žavi jį patį ir kokių pamokų suteikia darbas su mažiausiais žiūrovais, – mūsų pokalbis su Žygimantu Juška.
– Esate animatorius, įkūnijate paties sukurtą personažą, vedate pramoginius renginius vaikams. Papasakokite apie ištakas, kaip kilo idėja?
„Norisi pasidžiaugti, kad 2008 – 2012 m. studijavau Vytauto Didžiojo universitete, studijoms artėjant į pabaigą gavau darbo pasiūlymą dirbti renginių organizavimo srityje. Tai buvo mano pirmas rimtas darbas – masinių koncertų organizavimas. Iš pradžių kiek netikėtas. Lauko scenų, atlikėjų užsakymas ir visų susijusių paslaugų vadyba. Renginių organizavimo įmonėje dirbau keturis metus, kur įgavau bazę žinių: suvokimą „iš ko susideda renginiai“, kaip jie organizuojami. Toks darbas iš tikrųjų man labai patiko, mat tekdavo lankytis įvairiuose Lietuvos miestuose ir kampeliuose, bendrauti su žmonėmis, įžymybėmis. Tekdavo ir reklamuoti renginius – spaudoje, televizijoje, tekdavo ir visiškos klasikos kaip lauko plakatai; derinti leidimus su savivaldybių atstovais.
Atėjo laikas kai jaučiau kad jau šiek tiek išsisėmiau, norėjosi kažko naujo. Tuometiniame darbe susipažinau su dabartiniu savo kolega ir draugu Vytautu Diržininku, kuris turėjo puikią Klouno Vytuko programą, kuri mane labai žavėjo. Pats buvęs cirko artistas ir profesionalus iliuzionistas, Vytautas savo programoje labai šauniai supynė iliuzijų, klounados ir edukacinius elementus. Vytautui padėjau vadybos srityje, dar dirbdamas kartu toje pačioje įmonėje, o vėliau, 2016 metais pradėjau savo individualią veiklą kaip Vytauto vadybininkas: važinėjome po mokyklas ir darželius, kuravau programų laikus, maršrutus. Pradėjau matyti, kad mane ta veikla labai traukia – vaikų šou programos visas tas judesys, gyvas žavesys. Susibendravome. Keletą metų stebėjau ir mokiausi. Na o savąją Baltojo lokio programą, pradėjau 2020 metais. Idėja gimė vasarą prieš. Kauno zoologijos sode gyveno toks baltasis lokys vardu Kasparas, o pačiam, studentiškai teko ten kažkurią vasara padirbėti. Taip, prisiminimų įkvėptas, ir užgimė mano personažas. Susidėliojau programą, su jauduliu ir savikritiškai žvelgdamas maniau jog ta programa gana primityvi, gal net per lėta šiuolaikiniams tempams, tai pasitestuoti, nusprendžiau atsargiau, iš pradžių ne miestuose, bet provincijoje. Su jauduliu nuvykau į savo pirmąjį renginį – man, jau kaip personažui tai buvo nauja patirtis, ir pamačiau jog jiems patiko! Tereikėjo tik pradėti, o toliau jau buvo daug paprasčiau – lengva visiškai pasinerti į savo paties personažo programos tobulinimą. Tuo gyvenu ir iki dabar. Prieš keletą metų susipažinau su populiariu animatoriumi Arnu Puplausku, žinomu kaip Burbulų Dėdė, iš kurio, dirbant kartu, mokiausi, perėmiau keletą šou elementų.“
– Papasakokite apie savo personažą, juk egzistuoja įvairūs būdai, kaip personažą įkūnyti. Kaip Jūs save pateikiate?
„Čia reikia šiek tiek išsilaisvinimo, nestandartinio mąstymo. Baltasis lokys nebūtinai juk turi būti persirengęs dideliame lokio kostiume, kaip esame įpratę matyti simbolinius talismanus/personažus, pavyzdžiui pertraukų metu krepšinio aikštelėje. Vis tik tai – Baltojo lokio programa-šou, ir aiškios asociacijos reikia. Išbandžiau visko. Būta ir esant 34 laipsnių karščiui judėta tokiame kostiume – nebūtinai tai į sveikatą.“ – juokiasi pašnekovas.
„Galima į tai žiūrėti ir labai paprastai, daug kur teko matyti, jog tiesiog pripučiamas didelis baltas lokys, ar kitas žvėrelis – talismanas. Aš noriu parodyti jog yra ir kitokių baltųjų lokių. Programoje judesio amplitudė labai plati – šokantis, rodantis triukus, eksperimentus, aktyviai reaguojantis į vaikų elgesį. Jų daug, turi išlikti budrus, kai šie lipa ant scenos, gebėti greitai reaguoti – praktika parodė jog įprastinis talismano kostiumas tam nėra labai tinkamas. Geriausia yra maišyti, derinti keletą būdų. Vidaus programos metu aš labiau susitapatinu, rodydamas triukus vilkiu tokiu baltojo lokio kostiumu, kuris nevaržo judesių laisvės. Vasara, ypač karštomis dienomis, aš vilkiu baltais marškinėliais su nupieštu dideliu lokiu, ir esu labiau jau kaip programos vedėjas, žmogus. Tada tenka derinti keletą būdų: mažesniam vaikui reikia aiškių vizualų – kas ant marškinėlių nupaišyta gali nebūti visai aišku – tuomet šalia pastatytas dviejų metrų pripučiamas baltojo lokio rekvizitas tai išpildo, tampa tarsi prekės ženklu.
Ieškau išskirtinumo. Suprantu ir gerbiu tai, jog darželiuose ir mokyklose yra ugdomoji dalis, yra tikrai gražių vaikiškų kūrinių pagal įvairų amžių. Mano programa gyva, svarbu įtraukti, išjudinti auditoriją, tam labai tinka šiuolaikinės šokių muzikos ritmika, tempas. Sulaukiu atsiliepimų jog toks įneštas kontrastas patinka, tiek vaikams, tiek suaugusiems. O ir pačiam lengviau išjudėti, kai groju tai ką ir klausau.“
– Kaip atrodo Jūsų darbo rutina, kokias išskirtumėte svarbiausias pamokas?
„Atsižvelgdamas į patirtis, su kuriomis susidūriau organizuodamas renginius, vertinu tai, jog nėra jokio sugedusio telefono – užsakovas bendrauja su manimi nuo paslaugos užsakymo iki išpildymo. Pats rūpinuosi savo įvaizdžiu ir reklama, laiko, finansų planavimu. Man reikalinga tokia kontrolė ir veiklų įvairovė, tai padeda išvengti rutinos. Kiekviename proceso žingsnelyje atrandi kaip gali kažką patobulinti, ir dažnai net ir maži patobulinimai įneša naujo ūpo, smagiau.
Kai vyksti į tolimesni miestą, būna tenka keltis ir ketvirtą ryto, kad suspėtum iki sandėlio, pasikrauti miniveną pilną įrangos: šviesų, garso aparatūros, dūmų, pirotechnikos, stalų, skysčio ir vėduoklių burbulams, sauso ledo, kolbų, indų. Žodžiu iki lubų. Turi planuoti laiką atsižvelgdamas, kad reikės pasikrauti, išsikrauti, susitvarkyti, nekalbant apie vadybinę dalį. Šou trunka valandą ar dvi, logistinė pusė – gerą pusdienį, o į tarpus savaitėje – vadyba.
Labai svarbu masiniuose renginiuose, kad tave girdėtų, o tai ypač svarbu vaikų renginiuose. Gali būti pasiruošęs pačią įdomiausią ir kokybiškiausią programą, bet jei tavęs negirdės, tu nesuvaldysi vaikų auditorijos. O tą tenka daryti, vaikai, pavyzdžiui, sugalvoja bedarant sauso ledo eksperimentą įbėgti, turi gebėti klegesyje atkreipti jų dėmesį ir juos suvaldyti. Privalai būti įsigarsinęs.
Na o ko gero didžiausias ir gražiausias atradimas, o kartu ir priežastis kodėl renkuosi šia veiklą kaip nuolatinį darbą – tai jog vaikų vaizduotė daro stebuklus. Jie patiki; gali apjungti nesujungiamus dalykus. Vaikų vaizduotė užpildo visas spragas, jei tokių būtų, išsprendžia netikėčiausias situacijas, juoku paverčia nesėkmes.“
– Kas Jus labiausia žavi, įkvepia šioje veikloje?
„Mano programos skirtos didesnėms auditorijoms, nuo 60 žmonių, įprastai vaikams nuo 3 iki 6 metų, tačiau lengvai išplečiama ir iki penktų klasių. Tas nekasdieniškas kontrastas, į kuri panardina mano šou, visa ta nežabotos vaikų vaizduotės įjungiama užkrečianti pozityvi energetika ir yra tai, kas suteikia daugiausiai įkvėpimo. Džiugu prie to prisidėti. Gal ir būni po pasirodymo fiziškai išsekęs, tačiau emociškai – pasikrovęs!
Dar žavi tai, jog lengva rasti įkvėpimo tobulinti kažką savo. Man labai patinka ir pats procesas – paieškos kaip pasiekti vaikų širdis. Iš aplinkos stengiesi absorbuoti gerąją patirtį, kad ir pavyzdžiui po apsilankymo koncerte, nusižiūri tam tikrus šviesų, įgarsinimo sprendimus. Atrandu kaip įtraukti naujų elementų. Programą, tarp edukacinės dalies, sauso ledo ir muilo burbulų šou, praplėčiau įvairiais triukais, pokštais, muzikos, šviesos ir pirotechnikos elementais, praktiniais eksperimentais vaikams. Vaikams labai svarbu galėti patiems pačiupinėti: šventės metu jie gali pirštais gnaibyti slaimus, drąsiai pamerkti rankytes į želė primenančius drebučių rutulėlius, drauge su tėveliais ir auklėtojais pašėlti mosuojant burbulų vėduoklėmis.“
„Na, aš tuo gyvenu, kartais juokauju, kad esu vaikams sielą pardavęs.“
– Jei kažkas, perskaitęs šį interviu, panorėtų pasikviesti Baltąjį lokį į savo šventę – kur geriausia Jus rasti?
„Esu Facebook‘e kaip „Žygio festas“, internete – https://zygiofestas.lt, ten rasite ir kontaktinius duomenis.“
